Ir kas gi nutiko Lietuvos padangėj!? Ogi šeštadienį 15:22 įsijungiu snukių knygą irgi matau staiga naujieną neišpasakytai smagią… Atrodė ji kažkaip tai taip:
Kaip laiku Močiutė pas anūkus atvyko! Taigi, vakarop, palikę savo gražuolius namie, išsipuošėm į naująją biblioteką naujienų paskaityt…
Palikę netoliese mašinką (aikštelėj prie kino teatro), susikibę už rankelių patraukėm ieškoti to naujojo šviesos ir žinių šaltinio skystajame pavidale. Porą kartų per žalią šviesoforą, ir mes jau Trakų gatvelėje dairomės įėjimo… Štai ir iškabėlė virš durų. Turiu pasakyt, kad pats įėjimas gal kiek per daug sterilus pasirodė ir, kaip kabokui, truputį keistokas toks – į antrą aukštą laiptai. Ir tos durys pasilypėjus – lyg ne bibliotekon eitum, o pas kokią meilužę į butą 🙂
Taigi, drąsiai čiumpam už rankenos ir žengiam vidun – patalpa ne per didžiausia, ją gal kiek žeminą įdomios apšvietimo lemputės (primena bažnyčioje kabančią ir niekad neišjungiamą lempą prie altoriaus). Kiek prietema, bet priešais mus už baro stovinti įspūdinga atvira spinta su preciziškai išrūšiuotais ir „skaityti” paruoštais alaus buteliais puikiai matosi bei smagiai kontrastuoja su priešais esančia ne ką mažesne knygų spinta. Ši, jau tikrų knygų pristatyta spinta, pasirodo, slepia kai ką daugiau (ne tik pono Jakučio Soudalo privalumus). Jeigu būsite geri, tai baro šeimininkai gal ir parodys tą paslaptį…
Dešinėje, gražaus mūro ir langais padabintoje sienoje puikiai įtaisyta alaus „Mendelejevo lentelė”. Beje, labai nuostabiai pagyvintas pasportas. Kairėje, prie pat įėjimo tokia šiuolaikinė „buržuika” ir atskira ramesnė patalpėlė. Ir dvejos WC durys su keistais ūsais – girdėjau, vienas porino, kad ilgai žiūrėjo, kurie gi ūsai jam tinka (ašai ir pats, nugalėjęs vyrišką „į kairę” ėjau dešinėn ir pataikiau tinkamai). Na, ir dar giliau jau šeimininkų valdos – virtuvėlė ar dar kažkas, bo čia ir sutikom išeinantį Jakutį, nešiną sūrio padėklu dviems gražioms damoms… Užkaitęs žmogus, net sulyso belakstydamas.
Taigi, pirmas įspūdis malonus, toks truputį prabangus, dar kol kas sterilus, bet jau visas užpildytas tokiom kokybiškom personom, pasidabinusiom marškiniais ir šalberkom. Kiek pastovėjom (mat vietų nebuvo), bet du bičiukai jau išlėkė, tai prisėdom. Štai ir Bartas mus pamatė – anas irgi tik laksto, tik mala liežuviu, tik mala… Baras apstojęs klauso ausis ištempę, net „skaityt” pamiršę.
Gavom alučio po bokalėlį (ačiū už vyšninį – Raimondai labai patiko). Ir tie „komplimentai” irgi skanūs, galėtų jų koks puskilis būti, neatsisakyčiau.
Palengva „skaitom”, stebim lankytojus, aplinką ir, žinoma, ponus barmenus naujajame amplua. Negaliu susilaikyti, bet tik Jakutis paima eurus į rankas, tai kakta nušvinta, veido išraiška iš lengvai lengvai išsigandusio tampa savimi pasitikinčia – matosi, kad žmogus su grynais turėjęs reikalų nuo pat vaikystės. Tik momentėliai, kai su kasa reikia padraugauti, dar vos vos muša iš vėžių, net prakaito lašelis pasirodo ant kaktos raukšlių. Bartas, gi, burblendamas ima eurus ir slepia visą jaudulį dar garsiau burblendamas bei skeryčiodamasis ir stengdamasis atsakyti į visus „skaitytojų” klausimus. Trečiasis barmenas kažkur matytas (gal kokiame kabake anksčiau dirbęs), tai labai ir nestebėjom (aniedu buvo įdomesni).
Baigiam savo „manuskriptus”, užleidžiam vietą naujiems garbiems svečiams, greitai atsilabinam ir keliaujam pas vaikus. Štai ir sąskaičiukė atminimui:
Aš ne koks ten recenzentas / restoranų kritikas, bet… Išvaizda – 10 balų, alus – nespėta įsižiūrėti, bet turint omeny aprašus feisbuke, tai – 10 balų; aptarnavimas – esu šališkas, tai susiturėsiu nuo liaupsių.
Lauksim Tryliktos – kai kam kaip tik ir eilė ateina…
Įvykį užmatė Raštininkas Apatijus.
Be First to Comment